Istoriniai pėdsakai Šiaulių mieste

 

Kalendoriniam pavasariui prasidėjus, bet vis dar pūgoms už lanko tebesiaučiant (matyt, blogai žiemą varėm), kaip ir kiekvienais metais kovo 11 d. švenčiame neriklausomybės atkūrimą. Iš viso net 33 kartus. Ši data labai svarbi mūsų istorijai, kurią įamžina ne vienas objektas. Tokių galima rasti net ir Šiauliuose. Todėl šia proga sėdau į dviračio balną ir aplankiau 11 objektų, menančių šio ir ne tik šio krašto istoriją. 

Savo mini žygį pradėjau nuo prisikėlimo aikštės. Čia auga jau beveik šimtmetį menantys ąžuolai. Iš viso jų yra keturi. Šie medeliai čia pasodinti visai neatsitiktinai. Tai buvo padaryta 1929 m. gegužės 9 d., švenčiant spaudos draudimo panaikinimo 25-metį. Jau gyvųjų tarpe nebėra tų, kurie galėtų papasakoti apie gūdžius laikus, kai buvo draudžiamas lietuviškas žodis. Tačiau iš istorijos knygų žinome, kad buvo ne vienas žmogus, kuris rizikavo, kad savąja kalba galėtume šnekėti šiandien.

 

 

Šių žmonių tarpe būta ne tik knygnečių, bet ir pirmojo lietuviškojo laikraščio "Aušra" leidėjų. Jų ir tų, kurie dalyvavo judėjime už lietuviško žodžio atgavimą, atminimą, garbei 2003 m. rugsėjo 12 d. skvere prie senojo parko atidengta "Aušros" skulptūra. Pats parkas nėra labai didelis, tačiau turintis savo istoriją (parkas priklausęs Zubovų dvarui, tačiau šie miestui jį padovanoję 1922 m.). Šiuo metu ši vieta uždaryta rekonstrukcijai. Todėl gali būti, kad iš užleisto užkampio, šis parkas taps dar vienu traukos tašku miestelėnams.

 

 

Grįžtant prie spaudos draudimo, šis prasidėjo iš po 1863-1864 m. sukilimo. Kita vieta, kurią aplankiau yra susijusi su šia data. Ne veltui ji praminta Sukilėlių kalneliu. Čia palaidoti sukilimo dalyviai, kurie nubausti mirties bausme buvo šaudomi ir kariami čia pat vietoje. Tačiau čia ilsisi ne tik lietuviai. Šioje vietoje palaidoti abiejų pasaulinių karų Vokietijos ir carinės Rusų armijos kariai.

 

 

Grįžtame į kiek šviežesnius laikus. Į 1993 m. rugsėjo mėnesį. Ši data labai svarbi Lietuvos katalikiškajai bendruomenei. Minėtaisiais metais Lietuvoje apsilankė popiežius Jonas Paulius II. Tai buvo labai svarbus įvykis mūsų šaliai, žengiančiai pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Popiežius paskutiniąją savo vizito dieną meldėsi ir ilsėjosi Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, kuri nuo Sukilėlių kalnelio visai netoli. Čia Jono Pauliaus II garbei pastatyta skulptūra. Ir neaišku, ar tai tik atsitiktinumas, ar mitas, ar vis dėlto stebuklas, tačiau ant skulptūros matyti raudona dėmė, kuri esti toje pačioje vietoje, kurioje popiežius išsitepė dažais.

 

 

Čia pat, tik išėjus iš bažnyčios kiemelio, nuo Žemaitės gatvės, prasideda Šiaulių bulvaras. Tai istorinis raktas, vedantis iš rytų į vakarus ir atvirkščiai. Šiaulių bulvaras yra trečiasis pagal senumą Europoje ir pirmasis - Lietuvoje. Tiesiog net sunku patikėti kaip pėsčiųjų gatvės idėja pro geležinę uždangą pasiekė Lietuvą iš vakarų. Pradžioje, 1975 m., pėstiesiems buvo skirta dalis nuo Žemaitės iki P. Višinskio gatvės. Vėliau, švenčiant miesto 750-ąjį gimtadienį, bulvaras pratęstas iki Draugystės prospekto. Šiandien bulvaras tarsi gyva arterija, kurioje galima rasti tiek senesnių, tiek naujesnių architektūros elementų.

 

 

Savo kelionę tęsiu šiek tiek išsukdama iš kelio Tilžės ir Vytauto gatvėmis. Čia trumpam stabteliu prie Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos bibliotekos (geriau ji žinoma tiesiog kaip Šiaulių universiteto biblioteka). Čia man ne sykį teko lankytis per 6 studijų metus. Todėl puikiai žinau, kad antrame bibliotekos aukšte galima rasti centų kambarį. Šis skirtas lietuviškos valiutos įamžinimui, kai euras keitė litą. Čia pat, koridoriuje, galima rasti ir nuolatinę mini parodą "Istorinė pinigų raida Lietuvoje".

 

 

Palikusi akademijos bibliotekos patalpas, pro P. Višinskio gatvę grįžtu į Vilniaus gatvę. Tik išlindus į bulvarą, mane pasitinka Povilo Višinskio biustas. Povilas Višinskis buvo vienas iš tų, kuris spaudos draudimo metais skleidė lietuvišką žodį. Jis į literatūrą atvedė Žemaitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, pusę savo gyvenimo skyrė Šiaulių kraštui, dėjo pastangas dėl tautos gerovės ir jos vienybės.

 

 

Atidavusi pagarbą Povilui Višinskiui, riedu iki pat bulvaro galo. Ten, ties Kregždžių fontanu, suku į kairę ir maloniai riedu nuokalne (pripažinkime, kad jei ne visiems, tai daugumai pats smagiausias dalykas važiuojant dviračiu riedėti nuokale) iki pat Auksinio berniuko. Turbūt nei vienas neįsivaizduoja Šiaulių be šio miesto simbolio. Šiauliečiams tai vienas iš svarbiausių objektų, simbolizuojančių miesto gimimą. Čia netgi galima rasti Šiaulių vardo paminėjimo metus, 1236 m. (dar kitaip žinomus kaip Saulės mūšio metus). Įdomus faktas tai, kad ši kolona stovi ne tik šiaip dėl grožio, bet ir yra aukščiausias šalies saulės laikrodis.

 

 

Ne per toliausiai nuo čia galima rasti ir garsiojo Chaimo Frenkelio vilą. Chaimas Frenkelis yra neatsiejamas nuo Šiaulių istorijos. Šis žmogus padėjo pamatus pramonei šiame mieste. Lietuvoje, turbūt, Chaimo Frenkelio fabrikas geriausiai žinomas Elnio vardu. Šis pastatas, nors ir apkentėjęs nuo gaisro, vis dar tebestovi šalia vilos. Vilos parkas šiltoju sezonu džiugina lankytojus žydinčiomis rožėmis, kurių čia daugiau nei 300 vienetų. Taip pat vasaros savaitgalių vakarais vyksta muzikiniai renginiai.

 

 

Tuometiniuose Šiauliuose aplink Frenkelio Vilos kvartalą praktiškai gyveno vien tik žydai. Todėl gal ir atsitiktinai, o gal ir specialiai tarp Trakų ir Ežero gatvių II pasaulinio karo metais vokiečiai buvo įkūrę žydų getą. Šiandien šią vietą žymi tik atminimo lenta ir akmuo bei 2021 m. Ežero ir Vilniaus gatvių kampe įrengtas Pasaulio tautų teisuolių skveras. Čia iškaltos Šiaulių apskrities Pasaulio Tautų Teisuolių pavardės, įamžinančios 148 žydų gelbėtojus.

 

 

Galiausiai palikusi centro šurmulį siauromis miesto gatvelėmis važiuoju į Pietinį rajoną. Viename iš šiame rajone esančių parkų yra įrengta Signatarų alėja. Kaip ir pats pavadinimas sako ji yra skirta 1918 m. ir 1990 m. Nepryklausombės aktų signatarų garbei. Šiauliuose gimę ir išrinkti signatarai čia pamiėti ne tik atminimo lentoje, bet ir kiekvienam iš jų yra pasodintas ąžuoliukas. Taip gražiai įamžinti jų vardai aplinkoje, kurioje žmonės poilsiauja.

 

 

Šiauliuose galima rasti ir daugiau objektų, kuriuos galima pamatyti ar aplankyti. Pagal Šiaulių turizmo informacijos centro tinklalapį visitsiauliai.lt jų yra daugiau nei 80. O įtraukus ir visą Šiauiių apskritį net virš 300. Kiekvienas jų pasakoja vis kitokią savąją istoriją. Tačiau mano manimu išskirtiniausi yra tie, kuriuos aplankiau. Jie mini mūsų miesto istoriją nuo pačių ankstyviausiųjų laikų, kai Šiaulių vardas buvo paminėtas tik pirmą sykį, iki nepriklausomybės metų ir šiuolaikinių dienų. Jie pasakoja kaip mes kovojome už savo laisvę ir augome garsindami savo vardą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.