Besidairant internete ir beieškant įdomesnių vietelių radau kiek neįprastą Aušros muziejaus sudarytą turą. Maršrutas apima tiek išlikusias, tiek neišlikusias žydų paveldo objektų vietas Šiauliuose. Pasirodo, kad prieš I Pasaulinį karą Šiaulių populiaciją net trys ketvirtadaliai sudarė žydų. Todėl jų kultūra turėjo gana nemažą įtaką miestui.
Taigi, vedama istorinio smalsumo pabandžiau įveikti šį maršrutą. Tik ne pėsčiomis, o dviračiu. Susitikrinus visas objektų koordinates susidariau kiek kitokį maršrutą nei siūlomą Aušros muziejaus. Manasis apima miesto kelius taip, kad nereikėtų du sykius keliauti pro tas pačias vietas.
Asmeninę ekskursiją pradėjau nuo senųjų žydų kapinių D. Poškos gatvėje. Deja, čia kaip reikiant pasidarbuota Sovietiniu laikotarpiu. Šioje vietoje nepamatysime nei antkapių, nei tvoros, nei kokių nors vartų (iš archyvinių nuotraukų matyti, kad šie buvę gana didingi kaip tokiam laikotarpiui). Viskas buvo išardyta po akmenėlį ir sukišta į mieste buvusius laiptus, tvoreles. Beišlikę tik tvoros pamatai ir tiek patys laiko tėkmėje baigia išnykti.
Keliaujant nuo šios vietos padariau nedidelę klaidą. Pagal žemėlapį šioje vietoje buvo nurodytas kelio sutrumpinimas, kad nereikėtų daryti lanksto. Tačiau nė nenumaniau, kad netyčiomis atsidursiu privačioje teritorijoje (gerai, kad buvo atviri vartai ir niekas neišlėkė iš namo su kočėlais ir vilkiniais šunimis).
Greitai "praslydusi" pro nepažįstamųjų kiemą (tikrai atsiprašau, jei sutrukdžiau ramybę) nusileidau tiesiai prie Prūdelio. Bene didžiausia žydų įtaka Šiaulių miestui buvo daroma šio tvenkinio pakrantėje. Čia veikęs Chaimo Frenkelio odų fabrikas. Šios įmonės produkcija buvo žinoma ne tik vietinėje rinkoje, bet ir apdovanota Paryžiaus ir Briuselio parodose. Vyresnioji šiauliečių karta šią vietą geriau žino kaip "Elnio" fabriką. Čia netgi dirbo mano senelis.
Paėjus šiek tiek į apačią nuo buvusio fabriko stūkso nedidelis apleistas namelis. Jei ne lentelė ant pastato, kad tai saugomas objektas, turbūt nelabai ir išeitų suprasti, kad tai istorinio objekto liekanos. Čia Chaimas Frenkelis buvo įkūręs darbuotojų sinagogą. Kiek žinau, tai vienintelė sinagoga išlikusi Šiauliuose. Deja, pastatas tokios kritinės būklės, kad geriau nuotykių ieškotojams net negalvoti kaip pakliūti į vidų.
Kylant į viršų pravažiuojame paties Chaimo Frenkelio vilą. Šiomis dienomis čia veikia vienas iš Aušros muziejaus padalinių. Bilieto kaina - 5 Eur. Muziejus dirba visą savaitę. Taip pat verta paminėti, kad čia galima išsinuomoti dviratį, o vasaros savaitgalių vakarais vyksta įvairūs koncertai tarp vilos parko žydinčių rožių, kurių čia net daugiau nei 50 rūšių.
Keliaujame toliau. Prasukus pro Pasaulio teisuolių sferą pasiekiame buvusio žydų geto vietą. Net nepagalvotum, kad čia kažkada buvo išnaudojami ir žudomi žmonės. Stovi sau didžiausi ir gražiausi daugiabučiai pastatai. Ir jei ne paminklinė lenta ir akmuo, net nesuuostum, kad čia buvo tokia vieta.
Šalimais, ant pačio Ežero ir Vilniaus gatvių kampo, stovi Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Originaliai čia XIX a. paskutiniaisiais metais Chaimas Frenkelis buvo įkūręs žydų senelių prieglaudą. Deja, ilgai neteko žydų seneliams pasidžiaugti šia vieta. II Pasaulinio karo metais pastatas stipriai nukentėjo. Kiek iš močiutės pasakojimų žinau, sovietiniu laikotarpiu rekonstravus šį pastatą, jis buvo paverstas vaikų darželiu. Man dar mokantis universitete, čia veikė Šiaulių universiteto centriniai rūmai.
Iš Chaimo Frenkelio komplekso pastatų šis kaip ir paskutinis. Nuo jo toliau judu Vilniaus gatve iki Kregždžių fontano ir suku į Draugystės prospektą, o iš ten jau keliauju Dubijos gatve ir pasiekiu Stoties gatvę. Šio skersgatvio kaip ir nelabai galima pavadinti gatve, bet čia stovi Talmud Toros pradžios mokykla. Tiksliau tik šios mokyklos pastatas. Čia jau seniai nebeveikia mokykla, nors vis dar yra švietimo dalis. Kiek mano atmintis išneša, šis pastatas visados priklausė Šiaulių universitetui. Tik anksčiau čia veikė Tęstinių studijų institutas, o dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos STEAM centras. Kitaip tariant - ta pati mergelė, tik kita suknelė.
Nuvažiavus vos kelis šimtus metrų, o gal net ir mažiau, čia pat randasi gydytojo Simono Volperto namas ir žydų ligoninė. Pagal archyvinius duomenis abu pastatai praktiškai išlaikę savo originalią išvaizdą (nekalbant apie kosmetinius remontus). Tik kiek pakitusi jų paskirtis. Simono Volperto namuose šiuo metu veikia žydų bendruomenė. Kieme netgi stovi didelė septynšakė žydų žvakidė - menora. Kitas pastatas paskirtį pakeitęs tik iš dalies, bet nepalikęs savo šaknų. Buvusiose žydų ligoninės patalpose veikia Šiaulių centro poliklinikos odontologijos centras. Šiose sienose vis dar jaučiama gyva Hipokrato dvasia.
Nuo ligoninės patalpų jau praktiškai ranka pasiekiamas ir miesto centras. Ši vieta neįsivaizduojama be komercijos. Jau XIX a. čia buvo galima rasti parduotuvėlių. Didžioji jų dalis buvo įkurta žydų. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių kampe veikė Kaganų šokolado ir saldainių fabriko krautuvė, "Spindulio" kino teatras, Cemacho Volpės vaistinė, kuri šiandien yra žinoma kaip "Valerijono" vaistinė. Vilniaus ir Tilžės gatvių kampe veikė Žydų liaudies bankas, Feinbergų namų apatiniuose aukštose veikė įvairios krautuvėlės. Kad ir kaip būtų keista, bet buvusiose banko patalpose dar ir šiandien tebėra įsikūręs bankas. Tik dabar jis priklauso Šiaulių bankui. O Feinbergų namuose nuo 1976 m. įsikūręs Fotografijos muziejus, kuris kaip ir Chaimo Frenkelio vila, priklauso Aušros muziejui. Šio muziejaus lankymo kaina irgi 5 Eur.
Nors neseniai sutvarkyta Vilniaus gatve smagu riedėti, tačiau link kitų žydų paveldo objektų reikia keliauti Tilžės gatve. Ne kažin kiek daug numynusi pasiekiau Prisikėlimo aikštę. Šaltą rudens dieną galima išvysti tik vieną ar kitą žmogų prakūprinant. Aktyvumas čia būna didesnis įvairių renginių metu arba karštomis vasaromis dienomis, kai vaikai bando atsigaivinti žaisdami tarp fontano purslų. Tačiau ne visada taip buvo. XIX a. - XX a. pr. čia šurmuliavo savaitinis turgus viliodavęs pirkėjus nuo pirmadienio iki penktadienio. Vėliau, kiek rečiau, tris kartus į savaites. Triukšmas ir šurmulys aikštę palikęs tik tada, kai 1938 m. buvo įkurta nauja turgaus aikštė miesto pakraštyje.
Iš šio taško leidžiuosi šį kartą kiek tolėliau Tilžės gatve. Minti nereikia, dviračių takas eina nuokalne. Tik kartas nuo karto tenka panaudoti stabdžius, nes vis pasimaišo koks nors pensininkas, kuris dar ir apibamba iš paskos, kad lakstau kaip akis išdegusi (nors greitis vos tesiekia 15 km/h). Bet nusispjovusi mintyse per petį važiuoju toliau ir pasiekiu Tilžę.
Šiuo metu tai tik prekybos centras. Tačiau kažkada čia stūksojo Nurokų odų fabrikas. Čia gaminama produkcija menkai nusileido Chaimo Frenkelio fabrike gamintai produkcijai. Bet kaip ir didžioji Šiaulių dalis, taip ir ši įmonė stipriai nukentėjo per II Pasaulinį karą. Pokariu pastatas buvo atstatytas ir šioje vietoje įsikūrė puikiai vyresniajai šiauliečių kartai žinomas "Stumbras". Šioje vietoje dirbo netgi mano močiutė.
Grįžti į miesto centrą pasirinkau Dvaro gatve. Ir tokiu sprendimu smarkiai pasigailėjau. Šioje vietoje minti dviračiu praktiškai neįmanoma. Kelias senas, netvarkytas, vienos duobės duobutės. Nebent būtų galima bandyti minti važiuojamąja dalimi.
Tą dieną pasitaikė gana intensyvus eismas, tai teko rinktis šaligatvį, o tai reiškia, kad dviratį teko varytis. Ir taip iki Aušros alėjos. Nuo ten vėl sėdau į balną ir myniau iki Dvaro g. 50 namo. Dabar tai tik paprastas daugiabutis, niekuo neišsiskiriantis iš visos pilkos masės. Tačiau čia veikusi Šiaulių žydų gimnazija. Ir nors neilga buvo jos veikla, bet čia išauklėtas ne vienas mokinys. O žydai tam skiria didelį dėmesį. Ne veltui ši tauta vadinama "knygos tauta".
Ir galiausiai iš po visų klajonių apie miesto centrą tęsiau savo ekskursiją į paskutinį tašką. Link paskutinio objekto teko keliauti Pietinio rajono kryptimi (taip, taip, čia tas pats rajonas puikiai žinomas iš "Pietinia kronikos"). Praktiškai šis statinys stovi šio rajono pakraštyje. Šiandien vietinių jis žinomas kaip Tomo viešbutis. Tačiau XX a. pradžioje čia irgi veikė odų fabrikas (tuo metu jis buvo žinomas kaip Choronžickių odų fabrikas). Ir nors fabrikas buvo vienas iš moderniškiausių, atsižvelgiant į to meto technologijas, tačiau tik apie 10% produkcijos buvo realizuojama rinkoje. Visa kita pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo tiekiama Lietuvos kariuomenei.
Štai ir viskas. Šios ekskursijos pabaigiau uždaviau sau kelis klausimus. *Ar buvo įdomu? Taip, man asmeniškai šis turas buvo įdomus. Nors esu gimusi ir augusi Šiauliuose, tačiau apie savo miestą sužinojau naujų dalykų. Sunku patikėti, kad tiek daug žydų gyveno Šiauliuose. Gerai pagalvojus, turbūt, kas trečias ar ketvirtas miesto gyventojas nešioja šios tautos genus. *Ar dar sykį kartočiau? Nors buvo įdomu, bet greičiausiai, kad ne. Bent jau kol nebus sutvarkytos kai kurios miesto gatvės, tai tikrai nekartočiau identiško maršruto. Bet kaip sakoma - niekada nesakyk niekada.
Jei kažką labai domina šis maršrutas, viršuje pridėjau žemėlapį su visais pažymėjimais. O jei kartais domintų originalus Aušros muziejaus sudarytas audio turas, jį galima rasti čia. O šiam kartui tiek. Lekiu toliau į internetinių platybių paieškas ir laukiu geresnių orų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą